Kokia gi yra Lietuvos pagonybės dvasinės pajautos esmė, kaip ją apibūdinti? Galbūt ligi dieviškumo iškelta pagarba gamtai, labai glaudus žmogaus ryšys su gamta, žmogaus ir gamtos harmonija, visiškas susiliejimas į vientisą visumą. Jeigu mes bent apytiksliai teisingai apibūdinom pagonybės laikų pajautą, argi ne siekiamybė šiuolaikiniam, XXI amžiaus žmogui būtų pagonybės laikais vyravusi žmogaus ir gamtos harmonija? Štai kodėl mano pacituotas iškilmingas, didingas apibūdinimas j „Kunigų kunigas, mūsų Viešpatis, dvasios deivys Mindaugas” jau savaime padiktuoja galimo kompozicinio paveikslo sprendimo intonaciją, kuri ir yra „autentika“.
Senovės lietuviai nestatė savo dievams šventyklų, nes lietuviškų dievų buveinė yra ne mūrinė bažnyčia, o visas pasaulis – virš mūsų esantis begalinis dangus, žemė, požemiai ir vanduo, miškas ir kiekvienas medis bei gyvūnėlis. Lietuviai savo dievams meldėsi šventose giraitėse – alkuose.
Mindaugo krikštą vaizduoju alko fone, tačiau ne realistinio miškelio, o tarsi iš medžio kamienų-kolonų supintos konstrukcijos, kuri sykiu yra pusiau architektūrinė konstrukcija, pusiau miškas. Beje, formų supynimai buvo labai būdingi viduramžių estetikai kaip iš arabų kultūros į Europos meną atėjusi mada. Paveiksle gausu įvairių detalių, įvairių reikšmių, figūrų. Iš viso to chaoso Mindaugas kuria savo valstybę.
Giedrius Kazimierėnas
