Kūrybinių galių ugdymo studija

Pasitikėkime vaikų galiomis, ir jie bus dėkingi

Studijos „Kastalija“ vadovas kino režisierius Antanas Maciulevičius

Studijos „Kastalija“ rūpesčiai arba kas turi įtakos vaikų galvosenai?

     Žymus eseistas Tomas Sakalauskas rašo: „Gatvėse, aikštėse, salėse, susibūrimuose šurmuliuoja „feljetoninis amžius“, kuris, pasak Hermano Hesės, nežino, ką veikti su dvasia, nemoka surasti jai tinkamos vietos. It epidemija plinta „laikraščių pasaulėžiūra“. Žmonės perka knygas, bet jų neskaito: jos pavirto daiktais. Pristigo vietos tikrajai kūrybai. Nepaliaujama kalbėti apie politiką ir jos veikėjus, aptariama tautos ateitis ir gaudomi gandai, stengiamasi daugiau prikaupti daiktų. O žmonijos istorija − visų pirma kultūros istorija. Prisiminkime: maža Graikija nugalėjo barbarišką ir didžiulę pavergėją Romą ne ginklais, o kultūra“.

       Kartu su motinos pienu vaikai įgauna gimtosios kalbos ir Tėvynės jausmą. Juozas Miltinis sakė: „Aš noriu įrodyti, kad lietuvių kalba gražiausia, teatrališkiausia, yra net už italų kalbą teatrališkesnė“. Galėtume papildyti mintimi, kad septynios pasaulio kalbų grupės, įskaitant ir arabų, suvokia savo kalbų kilmę tik studijuodamos lietuvių kalbą. Tik lietuvių kalba  yra išlaikiusi žodžių galūnes ir kalbos puošmeną − tarmes.

     Atrodytų,  reikia tęstinumo. Tačiau peržengę namų slenkstį ar klausydami informacinių pranešimų, vaikai girdi pavyzdžius, kurie liudija, kad Lietuva  – netinkanti gyventi šalis. Televizijos ekranai tik ir terodo įvairaus plauko banditėlius, svetimą auksą ir mergelių manekenių kultą. TV ekranai šlapi nuo ašarų: verkia motinos ir vyrai, vaikai ir apsivogęs kunigas, dirba komisijos, norėdamos išsiaiškinti, kas ką vogė ar nužudė. Atrodytų, kad V. Šekspyro raganos pakeitė vertybių sampratą:„…kas žavinga − tai klaiku, kas siaubinga − tai puiku. Skriskim drumzlinu rūku!“ (V. Šekspyras. „Makbetas“).  Vaikai ir jaunimas nešioja savy, ką girdi ir mato. Iš suaugusiųjų perima pyktį, prieštaravimus, nenuoširdumą, egoizmą, žeminimą, praranda smalsumą Lietuvos istorijai.Ir negalime tam atsispirti. Kažkas yra sakęs, kad Lietuvos visuomenė elgiasi lyg paukštelis, užhipnotizuotas smauglio. Žino, kad reikia keistis, bet neįgali. O vaikai nori džiaugtis ir jausti, kad jie savo šeimose saugūs, kad tie žmonės, kuriuos „rodo per televizorių“, garbingi ir talentingi.

      Padėkime vaikams atrasti šeimos ir bendruomenės vertybes. Būtina, kad Mokytojas taptų idealu, kuris rūpinasi žmogaus likimu, jo kūrybinių galių ugdymu, kad moksleivis galėtų savarankiškiau projektuoti ateitį. Mes stengiamės suprasti augantį žmogų ir nukreipti jo energiją estetinio idealo kūrybai, gyvenimo geismui. „Kas nori išgyventi, tas negali netyrinėti, kas trukdo jo pažangai. Bet daugelį baugina gyvenimo problemų kėlimas. Dangstyti trūkumus – tai išduoti nuslepiamą nepasitikėjimą savo jėgomis. Globalizacijos bangos galingai veikia žmogaus likimą ir laukia atoveiksmio iš stiprios, idėjas kuriančios ir mokančios įgyvendinti savo tikslą asmenybės“ (filosofas Krescencijus Stoškus).

    Stebint žmonių gyvenimą, skaudu matyti, kaip daugelis tyliai žūva. Jie tarsi užgęsta būdami gyvi. Praranda savigarbą. Tai kas tas „menas išgyventi“?

      „Socialinių problemų įaudrintai visuomenei gilus visapusiškos kultūros įrodymas gali atskleisti istoriškai išbandytą patirtį, apdairumą, globalinę orientaciją ir kitus gebėjimus tolesnei pažangai. Tik istorinę atmintį išlaikę, labiausiai atsakomybę už gyvenimą jaučią žmonės gali pateikti gyvenimo stabilumo pavyzdžius. Mūsų tautai ypatinga prasmė − tradicijos. Tradicija buvo tautos savigynos būdas. Tai sugrįžimas prie tautos šaknų, kai kultūra yra mūsų bendravimo šventėse, pastatuose, išmintuose takuose. Tradicijos atstato pasitikėjimą tautos kūrybinėmis galiomis. Savo kultūroje sukauptą patirtį gretindami su kitų Europos tautų patirtimi, kartu ieškome kelių, kurie išvestų iš dabartinės civilizacijos krizės“ (filosofas Krescencijus Stoškus).

    Per  žodžių ir minčių vingrybes „Kastalija“ norėtų paryškinti sąvoką „pilietinė visuomenė“. Šios prasmės įgyvendinimas reikalauja gilesnio suvokimo ir kruopštaus darbo. Pilietinė visuomenė susiformuoja tada, kada atsiranda požymiai, kurie sužadina pasididžiavimą savo valstybe. Prisiminkime Sąjūdžio valandas, dienas, naktis ir mėnesius. Ten buvome kartu ir jautėme, kad kuriame istoriją.

    Jeigu žmogus atlieka keletą politinių ritualų, pakelia trispalvę, dalyvauja rinkimuose ir t.t., tai dar nėra tvirtas pagrindas piliečių visuomenei.

    „Besididžiuojančius savo šalimi žmones vienija bendros pažiūros į tautos istoriją, dabartį, raidos perspektyvą. Būtent tokie žmonės prisideda prie valstybės klestėjimo, todėl juos vienija ir bendra veikla, bendri interesai“ (Bronius Kuzmickas, Mykolo Romerio universitetas).

    Darome išvadą, kad pilietiškumo jausmas neįmanomas be savigarbos, nacionalinio nusiteikimo, tautiškumo, patriotizmo, klasikinės kultūros suvokimo, be istorinės atminties. „Pavojų sudaro tendencija formuoti „turistinį“ požiūrį į visą dvasinę kultūrą ir per automobilio langą Europos valstybių istoriją “ (filosofas Krescencijus Stoškus).

       Kultūra − duona kasdieninė, tik ji gali sustabdyti pasiruošusią klajoti tautą.

Studija „Kastalija“  arba  „Kriauklė, savyje auginanti perlą“

     Gražiausia akimirka, kai prieina mažas žmogutis ir be žodžių, tik akimis  sako: „Aš dar nesugebu, bet noriu būti reikalingas“. Kokia pasiutusi atsakomybė tarti vaikui pirmą žodį, nes žodis turi būti raktas  į pažinimo kelią. Iš dialogo studijoje: „Vaikutis paklausė, kas yra žolė, pririnkęs pilną saują. Ką galėjau jam atsakyti? Gal tai Dievo balta nosinaitė?“

    „Paauglystė − nuostabus metas, kai jaunas žmogus atviras visiems vėjams ir godžiai traukia gaivų orą, ir Jo Didenybė žaidimas užvaldo jaunuolį. O mes studijuojame žmogaus sudėtingumą. Studija − tarsi tarpininkas pažinti žmogų, pastebėti jo vidinius konfliktus “(Juozas Miltinis).

    Per užsiėmimus studijoje reikia sudaryti situacijas, kad atrodytų, jog sudėtingus  vidinius konfliktus studijos lankytojai išsprendžia patys. Studija − tai gyvenimo metafora, gyvenimo studijavimas. Turime įsijausti ir išgyventi būsimo gyvenimo situacijas. Mokome protauti ir perteikti mintį.

     Studija „Kastalija“ rūpinasi, kad būtų išsaugotas vaikų individualumas, veda jų augančią dvasią naujos patirties keliu. Naudojama dialogo forma lavina loginį mąstymą, kuris neatsiejamas nuo argumentavimo, ieškojimo papildomų žinių. Tai galima palyginti su grūdų aruodu − pavasarį pasėjai grūdus, išaugo javai, o aruodas vėl tuščias, vėl aruodą papildome grūdais, ir ciklas pradeda suktis. Taip ir su mokslu, savišvieta, savikūra… Įgytą išmintį išreiškiame metaforomis, kurios žadina troškimą kurti. Menas tobulina gyvenimą, ugdo vaizduotę, lavina atmintį, brandina sumanumą. „Studijoje viena pagrindinių temų − žmogaus likimas, pats didžiausias siužetas Žemėje“ (J. Miltinis).

       Kaip kriauklė savyje augina perlą, taip studijos moksleiviai, eidami per išminties krislus, kaupia naują išmintį ir per kūrybą dalinasi su kitais. Fantazuoja literatūrines miniatiūras, kuria kino filmų etiudus, įvairaus žanro teatrines improvizacijas. Bando atrasti būsimą profesiją.

     Nereikia bijoti  vaikų supažindinti su net ir labai sudėtingais dalykais. Jie žymiai paprasčiau ir greičiau už mus sugeba, gal pradžioje tik intuityviai, o vėliau per praktinius užsiėmimus suprasti tų žinių reikšmę jų pačių gyvenime.

       Dievas sukūrė žmogų ir paleido laiką… Sąžinės ir atsakomybės jausmą įsakė sukurti patiems .Laikas skaičiuoja ir vaikų gyvenimą, bet jie dar to nežino… Gerbkime vaikų laiką ir gyvenkime taip, kad jie, rašydami tolesnę istoriją, užrašytų: „Buvo sunkus metas, bet išmintinga tų metų karta (t.y. MES) perėjo „Raudonąją jūrą“ ir tauta atrado pažadėtąją žemę – Lietuvą.

Antanas Maciulevičius