GEDIMINO LAIŠKAI (1322-1324)
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino laikų valstybės galia augo ir stiprėjo. Tuo metu Lietuva, niekieno nepadedama, galėjo kariauti ir Rytuose, ir Vakaruose.
Lietuva plėtė savo ekspansiją į Rytus, nukariautomis Rusios žemėmis didino savo teritoriją. Būdama strategiškai svarbaus šiaurės – pietų prekybinio kelio ašis ir politinis variklis, ji stiprino savo ekonomiką, amatams ir prekybai skatinti kvietė įgudusius meistrus iš užsienio.
Gediminas savo imperijoje įdiegė neregėtą anais laikais toleranciją visokioms religijoms, taigi ir katalikybei, ir sudarė sąlygas visiems išpažinti savo tikėjimą.
Ši netgi mūsų laikais moderni nuostata bažnyčios, hierarchų buvo įvardyta kaip baisi klaida ir nuodėmė, mat teisinga galėjo būti tik viena religija – katalikybė.
Savo laiškais Gediminas kvietė atvykti ir įsitikinti, kad katalikai laisvai gali garbinti savo Dievą, kad Lietuvoje yra statomos katalikų bažnyčios ir teigė, jog valdovas Mindaugas ir jo Lietuva jau krikštijosi, tačiau dėl niekšiškos Ordino veiklos karalius Mindaugas nuo katalikybės atsimetė. Gediminas tvirtino, kad jo Lietuva yra pasirengusi pasitikti katalikų tikėjimą. Ką reiškia kunigaikščio „pasitikti“, ilgai spėliojo popiežiaus diplomatai.
Tačiau Gediminas kėlė sąlygas: Ordinas turi liautis Lietuvą puldinėti ir iš viso privalo būti atitrauktas nuo Lietuvos sienų prie Juodosios jūros, totorių link.
Šie laiškai, aktyvi Gedimino diplomatija Lietuvai lėmė kelerius metus taikos, tačiau mūsų galingos valstybės keliami reikalavimai popiežiui buvo nepriimtini.
„Pirmiau geležis vašku taps, o vanduo į plieną virs, negu savo žodį atšauksime “. Ši tvirta ir garbinga Gedimino laiško priesaika patvirtina išdidžią Lietuvos laikyseną viduramžių Europoje.
Paveikslo kompoziciją sudaro du centrai, du sostai, dvi galingos Europos jėgos -pagoniškosios Lietuvos, lietuvių ir daugelio rusų, kunigaikščio Gedimino sostas ir popiežiaus Jono XXII sostas Avinjone. Šiuos du centrus jungia dvi jungtys – viršuje iš pagoniškojo centro popiežiaus link žaižaruojanti vilties vaivorykštė, balandžių, nešančių laiškus, metafora ir eisena vienuolių, nešančių Gedimino laiškus, o iš popiežiaus pusės kaip atsakymas, pratęsiantis valdingą popiežiaus mostą, nesibaigianti kryžiuočių vilkstinė Lietuvos kryptimi.
Giedrius Kazimierėnas
